Kintų vasaros muzika

Publikuota: 2018-08-28 Autorius: Paulina Nalivaikaitė

Septintąją vasarą Pamario krašto kultūrinės traukos centru buvo tapęs Kintų muzikos festivalis, šiemet besitęsęs ilgiau, nei kada nors anksčiau – visą mėnesį nuo liepos 14 d. iki rugpjūčio 15 d. Per šį laiką nuskambėjo 11 koncertų Kintuose ir aplinkinėse vietovėse, įvyko meistriškumo kursai, keliasdešimt žmonių įtraukusi diskusija, filmo apie legendinę dainininkę Marią Callas peržiūra ir labdaringas gestas – kardiologės patikra širdies ligomis sergantiems rajono vaikams.

Be to, nuo šios vasaros Kintuose veikia festivalį organizuojančios įstaigos „Kintai Arts“ inicijuojama menininkų rezidencija, kurios pastate, galerijoje eksponuojami reziduojančių vizualaus meno kūrėjų darbai. Tad pagrindinę festivalio veiklą, koncertus, vis papildydavo šalutinės, kitų disciplinų veiklos.

Galima pastebėti, kad anksčiau festivalį papildančios veiklos tiek daug nebūdavo, išskyrus meistriškumo kursus. Tačiau tai – gana menkas pokytis, palyginus su festivalio muzikine programa. Nuo pat pirmųjų metų ryškiu, kone embleminiu jo ženklu buvo ansamblis NIKO (Naujų idėjų kamerinis orkestras, vad. Gediminas Gelgotas), vienokia ar kitokia forma (pilnas ansamblis, atskiri solistai, ansamblis su simfoniniu orkestru) užimdavęs ženklią programos dalį. Šiemet šis kolektyvas nedalyvavo, todėl festivalį tarsi reprezentuojačio „veido“ nebuvo, tačiau nepasakysi, kad dėl to buvo nukentėta – gerokai prasiplėtė skambančios muzikos stilistika, atlikėjų ratas (o tai – galimybė tiek sudominti potencialiai daugiau klausytojų, tiek mažai kultūrinės patirties turinčią regionų publiką supažindinti su didesne muzikos įvairove).

Atsiradusioje įvairovėje galima išskirti keletą šiųmečio festivalio muzikinių tendencijų – tai (kaip ir anksčiau) šiuolaikinė muzika, taip pat – lietuvių muzika; o apskritai įvairovės horizontas išsidriekė nuo baroko per klasicizmą, romantizmą, liaudies muziką, džiazą iki šiandienos. Išliko tokios ankstesniuose festivaliuose įsitvirtinusios tradicijos kaip vadinamasis naktinis koncertas, kasmet sulaukdavęs didžiulio populiarumo (šie metai – ne išimtis), taip pat – pasirinkto kompozitoriaus išsamesnis kūrybinis pristatymas (juo šiemet tapo Lietuvos, Nyderlandų ir Belgijos aukštosiose mokyklose jau antrus metus į Kintus jaunuosius šiuolaikinės muzikos kūrėjus ir atlikėjus atvežantis Vykintas Baltakas, dėstantis Lietuvos, Nyderlandų ir Belgijos aukštosiose mokyklose).

Tiek šių metų, tiek apskritai festivalio istorijoje neįprastas buvo pirmasis festivalio koncertas „Vardan tos Lietuvos“, ant Kuršių marių kranto atnešęs valstybės šimtmečio dainų šventės atgarsius. Skambėjęs liepos 14 d., taigi praėjus vos savaitei nuo Dainų šventės, koncertas šalies kontekste įsiliejo į gausybę patriotinių renginių, o vietos kontekste – integravosi į tą pačią dieną vykusią Kintų miestelio šventę ir Kuršių marių maratoną. Pastarasis renginys, kaip itin retas ir daug emocijų, įtampos ir azarto sukėlęs įvykis, koncertą, regis, nustūmė į antrą planą, tačiau dviejų chorų pasirodymas prieš maratono dalyvių apdovanojimą vis tiek neliko nepastebėtas: po Plungės kultūros centro kamerinio choro ir „Aukuro“ choro (abiejų vadovas Alfonsas Vildžiūnas) koncerto vietiniai žmonės džiaugėsi galimybe pajausti toli vykusios Dainų šventės dvasią, o jos repertuaro kūriniai (lietuvių kompozitorių dainos) – pakilią, didžiavimosi savo tauta atmosferą. Organiškai į vietos šventę įsiliejęs koncertas buvo gražus būdas paminėti valstybės šimtmetį be pernelyg pakilių kalbų ir pompastikos; be kita ko, natūralų žavesį renginiui teikė ir jo vieta – ramybe alsuojanti Kuršių marių pakrantė.

Šimtmečio inspiruotas buvo dar vienas festivalio koncertas – liepos 29 d. Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčioje vykęs Vytauto Kiminiaus (birbynė) ir styginių kvarteto Archi Quartett koncertas „Lietuvos šimtmetis su nacionaliniu instrumentu“, kuriame solistas pademonstravo, jog birbyne atlikti galima ne vien folklorą. Šalia gausaus modernių lietuvų autorių repertuaro skambėjo ir Vakarų Europos autorių opusai šiam instrumentui ir birbynei pritaikytos kūrinių aranžuotės. Dar vienas lietuviškumo giją festivalyje tiesęs koncertas skambėjo liepos 20 d. Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčioje: keturi talentingi jaunosios kartos atlikėjai – Dalia Dėdinskaitė (smuikas), Gleb Pyšniak (violončelė), Evelina Pabarčiūtė (vokalas) ir Tadas Motiečius (akordeonas) – pateikė džiazo ir lietuviško folkloro simbiozę „Folk in Jazz“. Leonidas Mieldažis specialiai šiam projektui sukūrė kompozicijas, kurių pagrindinės temos – lietuvių liaudies dainos iš keturių Lietuvos regionų. Jos buvo jungiamos su skirtingais džiazo stiliais. Šalia šviežios L. Mieldažio lietuviško folkloro interpretacijos koncerte skambėjo Loretos Narvilaitės kūrinys „Pamatyk jūrą tolumoje” – Rusnėje įvyko naujos kūrinio versijos (smuikui, violončelei ir akordeonui) premjera.

Kita modernaus lietuviškumo inkrustacija festivalyje buvo rugpjūčio 5 d. Didžiojoje Kintų bažnyčioje vykęs koncertas „Mažoji nakties muzika“ su Trio „Kaskados“ ir pianiste Marta Finkelštein, kuriame daugiausiai dėmesio teko V. Baltako kūrybai. Vokietijoje studijavusio, daugelį metų Vakarų Europoje gyvenusio kompozitoriaus muzika, paveikta vokiškų tradicijų, racionali, santūraus, vietomis ažūriško skambesio, koncerte kontrastavo su gerokai emocionalesnėmis Vidmanto Bartulio ir Broniaus Kutavičiaus kompozicijomis. Dar vienas lietuviškas akcentas festivalyje sužybsėjo liepos 19 d., Klaipėdos kamerinio orkestro koncerte – smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekker su kolektyvu pagriežė jaunos lietuvių kompozitorės Monikos Sokaitės Concerto grosso smuikui ir orketrui „Todos los fuegos el fuego“ („Visos ugnys – ugnis“). Ne veltui kūrinio pavadinime figūruoja ugnis – jos netrūko ir muzikoje, tiek operuojant ryžtingo skambesio kvartos ir kvintos intervalais bei aštria artikuliacija, tiek dėl liepsningos, emociškai gilios M. Švėgždos von Bekker interpretacijos. Kūrinys viešai skambėjo vos trečiąjį kartą – pasaulinė jo premjera įvyko 2017 m. rudenį Hamburge, o liepos pradžioje Šiauliuose įvyko ir premjera Lietuvoje. Šalia M. Sokaitės koncerto, klausytojai taip pat girdėjo Felixo Mendelssohno, Johanno Sebastiano Bacho, Johno Rutterio, Fritzo Kreislerio ir Wojcieho Killaro kompozicijas.

Beje, nors M. Švėgžda von Bekker jau apie keletą dešimtmečių gyvena svetur (šiuo metu atlikėjas įsikūręs Hamburge, Vokietijoje), smuikininkui lietuviškos šaknys labai svarbios. Dieną prieš koncertą, liepos 18 d., menininkas inicijavo pokalbį-diskusiją apie lietuvių identitetą XXI a. Po muzikinės įžangos – M. Švėgždos von Bekkerio meistriškumo kursų dalyvių pasirodymo – keliasdešimt žmonių įsitraukė į atlikėjo inicijuotą diskusiją, svarstė apie mūsų tautos stiprybes, silpnybes, kiekvienas pasidalino savo mintimis apie tai, kas atrodo giliai lietuviška –nuskambėjo tiek charakterio bruožai, gyvenimo būdo aspektai, tiek gamtos reiškiniai, šventės ir daugybė kitų susimąstyti privertusių aspektų.

Lietuvių autorių kūriniu festivalis ir baigėsi: tai buvo naujas kompozitorės Nijolės Sinkevičiūtės, režisierės Eglės Miškinytės ir libreto autoriaus Virgio Pupšio kūrybinis darbas – muzikinis spektaklis „Pasaka be pavadinimo“. Vaikams skirtas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro gastrolių koncertas jauniesiems kausytojams patrauklia muzikos kalba pasakojo apie ne tik mažiesiems svarbius dalykus ir vertybes – vienybę, tikrą draugystę, ir per meną privertė pajausti įvairiausias emocijas – nusišypsoti, pyktelti, atjausti, nusijuokti, pamilti. Šis renginys lydėjo prasmingą, jautrią festivalio organizatorių iniciatyvą patikrinti širdies ligomis sergančių Šilutės rajono vaikų širdutes – tai įgyvendinti padėjo Labdaros ir paramos fondas „Mažoji širdelė“, vienijantis įgimtomis širdies ligomis sergančius vaikus visoje Lietuvoje, bei gydytoja – vaikų kardiologė iš Vilniaus Santaros klinikos m. dr. Rita Sudikienė.

Šiuolaikiškai-lietuviškoje festivalio srovėje dabarties muzikos giją taip pat vijo ansamblis „Synaesthesis“, publikos ir kritikų simpatijas pelnantis už charizmatišką ir entuziastingą muzikavimą bei meistrišką sudėtingų šiuolaikinių kompozicijų atlikimą. Rugpjūčio 3 d. Didžiojoje Kintų bažnyčioje kolektyvas atliko programą „Cool People Playing Strange Music“ (liet. „Kieti žmonės, grojantys keistą muziką“). Avangardiška, drąsi, kartais – ir įžūli, sodraus skambesio – tokia buvo koncerte skambėjusi muzika, kurią estetiniu požiūriu sunku pavadinti „gražia“ ar „maloniai skambančia“, tačiau vargiai ji paliko abejingų, publiką tiesiog nokautavusi (teigiamai ar neigiamai – priklauso nuo patirčių, skonio etc.). Galiausiai, jei kažkam skambantys kūriniai nepatiko, įdomu buvo tiesiog stebėti „Synaesthesis“ muzikavimą – ekspresyvų, raiškų, kartais net teatrališką.

Šiuolaikinė muzika visuomet buvo Kintų muzikos festivalio ašis, kurią šiemet, šalia paminėtų koncertų, darniai papildė muzika iš įvairesnių epochų. Tai liepos 17 d. Šilutės kultūros centre nuskambėjusi Daumanto Kirilausko programa „Vakaras su Beethovenu“, kurioje atlikėjas atidavė duoklę bene svarbiausiam didžiojo Vienos klasiko kūrybos žanrui – fortepijoninėms sonatoms. Liūties neišsigandusi nemenka publika turėjo progą išgirsti tiek ankstyvuosius šio žanro pavyzdžius, tiek brandžią, meistriškai suvaldytos eksperimentinės laisvės nestokojančią paskutiniąją Beethoveno sonatą. Kito Vienos klasiko Josepho Haydno opusas skambėjo svečių iš Austrijos Trio „Alba“ koncerte (liepos 28 d.), sujungusiame skaidrų J. Haydno klasicizmą, elegantišką Felixo Mendelssohno ir ekspresyvų Antoníno Dvořáko romantizmą. Už jaunatvišką energiją ir meistrišką atlikimo preciziką giriamas ansamblis pelnė ir Didžiojoje Kintų bažnyčioje susirinkusios publikos simpatijas, o ypač stiprų įspūdį klausytojams paliko trio pianistė Chengcheng Zhao už neįtikėtino virtuoziškumo, tikslumo ir emocionalumo simbiozę.

Gryno romantizmo porcija teko rugpjūčio 11 d. – Kintuose svečiavosi „Basso Trio“ (sopranas Asta Krikščiūnaitė, pianistė Audronė Kisieliūtė ir kontrabosininkas Donatas Bagurskas). Ansamblis atliko daugiausiai kompozitorių romantikų, prancūzų ir italų, melodingas dainas, tarp kurių įsiliejo instrumentiniai intarpai – kontraboso ir fortepijono duetai. Kontrabosininkai orkestre įprastai neturi erdvės pademonstruoti savo muzikalumo galimybių ir apskritai retai koncertuoja kaip solistai ar kamerinių ansamblių nariai. Kaip pabrėžė A. Krikščiūnaitė, D. Bagurskas yra vienas iš nedaugelio aktyviai muzikuojančių šio instrumento atlikėjų, ir festivalio publika turėjo tikrai retą, kone išskirtinę progą išgirsti virtuoziškai kontrabosą valdantį muzikantą. Klausantis vokalinių numerių, žavėjo stipri ansamblio narių tarpusavio pajauta – buvo akivaizdu, kad ypač vokalistė ir pianistė per ilgametį bendrą įdirbį viena kitą jaučia kone intuityviai. Po šio koncerto dainingą vakaro nuotaiką pratęsė filmo „Maria Callas: savais žodžiais“ (rež. Tom Wolf) peržiūra, kurią festivaliui dovanojo „Kino pavasaris“.

Savotiškai romantiškas – nors muzika skambėjo visai kitokia – buvo ir dieną anksčiau vykęs „Concerto fiorito“ koncertas „Dvasios veidrodžiai“. Ilgamečiai festivalio klausytojai kasmet laukia vadinamojo naktinio koncerto, kuris ne mažiau populiarus buvo ir šiemet. Atrodytų, vėlyvą vakarą (22 val.), jau sutemus, į koncertą atvykti entuziazmo turėtų būti mažai, tačiau naktiniai koncertai Kintų muzikos festivalyje šią prielaidą paneigia. Klausytojus traukia koncerte tvyranti magiška atmosfera – sodri prieblanda, žvakių šviesoje paskendusi bažnyčia, šios erdvės ramybė ir harmoningi muzikos garsai. Šiemet naktinį koncertą dovanojo senosios muzikos ansamblis – išilginėmis fleitomis grojantis Rodrigo Calveyra (Brazilija-Prancūzija) ir viola da gamba griežiantis Juanas Manuelis Quintana (Argentina-Ispanija). Prestižinėse pasaulio koncertų salėse grojantys atlikėjai skleidė baroko muzikos kerus, kurie paliko darnos, amžino grožio ir taip išsiilgtos sielos ramumos jausmą.

Visi nuskambėję keliolika koncertų sulaukė nemažai publikos – tai rodo, jog festivalio programos įvairovė pasiteisino: daugiausiai prie šiuolaikinės (post)minimalistinės muzikos įpratinti Kintų muzikos festivalio klausytojai atviri visokioms muzikinėms patirtims. Todėl marga epochų ir stilių įvairovė neatrodo trūkumas (juk ir, pvz., Vilniaus ar Kristupo vasaros festivalių programos žaižaruoja skirtingų laikotarpių, žanrų, sudėčių muzika). Tačiau ištęstumo atžvilgiu galbūt būtų verta grįžti į įprastą maždaug trijų savaičių diapazoną, išlaikant šiemetinę strategiją koncertus rengti daugiausiai savaitgaliais – trys savaitės, ko gero, būtų optimalus laikas rengėjams pateikti pakankamos įvairovės, o lankytojams – užtektinai pasimėgauti festivalio renginiais.

Susiję nuotraukų galerijos