„Turangalila“: meilės dovana keliavo per Lietuvą

Sausio 31 d. Klaipėdos koncertų salėje, vasario 1 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje ir vasario 2 d. Vilniaus kongresų rūmuose vyko Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro 29-ojo gimtadienio koncertai.

Sausakimšose nei dydžiu, nei akustika tokios apimties kūriniams nepritaikytose salėse skambėjo ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje retai atliekama Olivier Messiaeno simfonija „Turangalila“. Didžiulį trigubos sudėties orkestrą kompozitorius papildė daugybe mušamųjų instrumentų, ano laiko naujove Marteno bangomis ir fortepijonu, kuris, pasak autoriaus, skirtas „papuošti orkestrui girliandomis, kadencijomis ir paukščių balsais“. Šiais instrumentais orkestro gimtadienio ture skambino Alexanderis Paleyˊus (fortepijonas) ir Bruno Perrault (Marteno bangos). Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui dirigavo jo įkūrėjas ir meno vadovas Gintaras Rinkevičius.

Lietuvoje „Turangalila“ skambėjo jau (o gal dar tik) ketvirtą kartą. G. Rinkevičius – pirmasis mūsų dirigentas, ryžęsis imtis šio vieno sudėtingiausių orkestro literatūroje kūrinio.

Pirmą kartą „Turangalila“ Lietuvoje atlikta 1974 m. lapkričio 7 d. Nacionalinės filharmonijos salėje. Tada Strasbūro simfoniniam orkestrui dirigavo Alainas Lombardˊas, fortepijono partiją atliko Pierreˊas-Laurentˊas Aimardˊas, o Marteno bangomis grojo Messiaeno žmonos Ivonne Loriod sesuo Jeanne Loriod. Vėliau simfoniją dar du kartus, 2000 ir 2010 m., atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas prancūzų dirigento Cyrilo Diedericho. Fortepijono partiją skambino Živilė Karkauskaitė (2000) ir Gryta Tatorytė (2010), Marteno bangomis abu kartus, kaip ir šiais metais, grojo prancūzas Bruno Perrault.

B. Perrault į šio instrumento paslaptis gilinosi Strasbūro ir Paryžiaus nacionalinėje konservatorijose. Menininkas solo partiją simfonijoje „Turangalila“ pirmąkart atliko beveik prieš du dešimtmečius, jo valdomas egzotiškasis instrumentas skamba visuose žemynuose, garsiausiose pasaulio scenose. Atlikėjas drauge su žymiais scenos partneriais rengia ir kamerinės muzikos, parašytos Marteno bangoms, koncertus.

„O. Messiaeno kūryba sudaro didžiulę mano gyvenimo dalį, nes jis rašė nuostabią muziką Marteno bangoms, – mintimis apie mylimą kompozitorių dalijosi B. Perrault. – Man O. Messiaeno muzika yra prancūzų kompozitoriaus Claudeˊo Debussy kūrybos tąsa – ji pagrįsta spalvomis, harmonija, virtuoziškumu. Mane žavi jos tonacijų ypatumai, indiški muzikos ritmai, taip pat paukščių ir religiniai motyvai, ypač būdingi kūriniui „Šventasis Pranciškus Asyžietis“. O. Messiaeno muzika iš tiesų yra Dangaus ir Žemės muzika. „Turangalila“ – vienas mėgstamiausių mano kūrinių. Simfonijoje nepaprastai svarbus koloritas, kuriamas mušamaisiais – timpanais, cimbolais, varpeliais... Fortepijono partija čia yra viena sunkiausių muzikos literatūroje – tiek ritmiškai, tiek ekspresyvumu ir virtuoziška kadencija. Žinoma, man labai patinka ir Marteno bangų partija – ji orkestrui suteikia naujų spalvų ir neįtikėtinos šviesos. Be to, ši partija nuolat jungia orkestro ir fortepijono dialogus. Tai tarsi nauja linija orkestre. O. Messiaenas visą savo gyvenimą buvo įsimylėjęs Marteno bangas ir kurdamas muziką intensyviai bendradarbiavo su instrumento konstruotoju. Norint geriau suprasti Marteno bangas, reikia šį instrumentą tiesiog išgirsti, apžiūrėti ir susitikti su manimi po pasirodymo scenos priekyje. Aš dažnai pasakoju apie Marteno bangas jomis susidomėjusiems žiūrovams“, – šypsojosi B. Perrault. O aš galiu tik patvirtinti jo žodžius, nes puikaus muziko pasakojimus apie unikalų instrumentą jau girdėjau ir 2000, ir 2010 metais.

Itin sudėtingą fortepijono partiją, išsiskiriančią keletu solinių kadencijų, skambino Lietuvos publikos numylėtinis Alexanderis Paleyˊus. Moldovoje gimusio ir Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje studijavusio pianisto tarptautinė karjera prasidėjo laimėjus pirmąją premiją J. S. Bacho konkurse Leipcige, Bösendorferio prizą ir Grand Prix konkurse Bulgarijoje. Šiuo metu A. Paleyˊus koncertuoja visoje Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, o namais laiko Niujorką ir Paryžių. Nepaprastu kūrybiniu produktyvumu stulbinantis pianistas klausytojus pakeri virtuoziška grojimo technika ir originaliomis interpretacijomis.

„Klaviatūra yra pirštų tęsinys. Reikia groti karštu protu ir šalta širdimi. Neskubėti ir mėgautis kiekviena grojimo akimirka. Prieš paliesdamas klaviatūrą turi išgirsti tą garsą savo galvoje“, – sako A. Paleyˊus.

O. Messiaeno simfonija „Turangalila“ – dar vienas netradicinis kompozitoriaus požiūris į muzikos formą, garsą, meilės ir amžinybės temas. Tai kūrinys, sukrečiantis savo išraiškos gelme, monumentalumu ir užmojais. Epochos šedevras, kurį išgirdęs niekados jo nepamirši, tačiau tik nedaugelis orkestrų ir nedaugelis dirigentų ryžtasi atlikti šį sudėtingą Messiaeno opusą.

Tad kas gi kelia sunkumų interpretuojant „Turangalilą“?

Pradėkime nuo pradžios.

 

Apie muzikinę aplinką, vyravusią kuriant „Turangalilą“

Pirmieji pokario metai gali būti vadinami muzikos meno stabilizacijos laikotarpiu. Po audringų 3 ir 4 dešimtmečių premjerų bei stulbinamos sėkmės, kurios sulaukė „Šešeto“ („Les Six“) grupės nariai, 5-asis dešimtmetis – jau tik laimėjimų įtvirtinimas. Tais metais pasirodo naujos D. Milhaud simfonijos (3-ioji ir 4-oji), F. Poulenco opera „Teirezijaus krūtys“ (1947), A. Honeggerio 1950 metais sukurta 5-oji simfonija („Di Tre Re“). Aktyviai savo veiklą tęsia ir vidurinės kartos kompozitoriai A. Jolivet, F. Lesure, H. Dutilleux, H. Sauguet, muzikiniame pasaulyje pasirodę 4-ąjį dešimtmetį. A. Jolivet sukuria savotišką koncertų seriją: Koncertas Marteno bangoms (1947), Koncertino trimitui, styginių orkestrui ir fortepijonui (1948), Koncertas fleitai (1949), Koncertas fortepijonui (1950–51). Tuo laikotarpiu Prancūzijoje naujos muzikinės kalbos ieškojimai buvo susiję su pirmaisiais muzikinio avangardo žingsniais, žymia figūra tapo P. Boulezas. Atradimu jauniems kompozitoriams tapo 1947 m. pasirodžiusi R. Leibowitzo knyga „Schönbergas ir jo mokykla“.

Naujų išraiškos priemonių naudojimą muzikoje skatino ir inžinierius akustikas, kompozitorius, pedagogas P. Schefferis. Jo iniciatyva 1948 m. buvo įkurta Prancūzų radijo ir televizijos muzikinių ieškojimų studija, kuri eksperimentavo konkrečiosios muzikos srityje. Tuo pat metu vyravo prieškario metais įsitvirtinusios tradicijos ir visiškai naujos muzikos stiliaus srovės.

 

Niekas nelieka O. Messiaeno nepastebėta

1951 metais O. Messiaenas kartu su D. Milhaud ir H. Sauguet dalyvavo jau minėto P. Schefferio suburtoje grupėje „Konkrečiosios muzikos tyrimai“. Messiaenas šia technika net parašė pjesę „Timbres-Durees“. Žymiausiuose savo kūriniuose kompozitorius pasirodo kaip novatorius, tačiau kartu išlaiko ryšius su ilgametėmis ne tik prancūzų muzikos, bet ir kultūros tradicijomis. Galima drąsiai teigti, kad Messiaeno kūryba vertinama būtent dėl neeilinio, netipiško gyvenimo grožio pajautimo ir atskleidimo. Ir turbūt niekur kitur kompozitorius nepasiekė tokio tobulumo, grožio sampratos įkvėptos vidinės harmonijos, kaip simfonijoje „Turangalila“.

Menininko samprotavimai apie meno problemas ypač vertingi. Ne mažiau svarbūs ir kompozitoriaus apmąstymai bei komentarai, susiję su jo paties kūriniais. Savo kūrybinį credo Messiaenas formuluoja taip: „Menas puikus todėl, kad jo ištakos glūdi gamtoje“. Kompozitoriaus pasaulėjauta orientuojasi į išorinio pasaulio begalybę, į reiškinius, suvokiamus kaip Visatos balsai ir ritmai – paukščių čiulbėjimas, jūros ošimas, vėjo gausmas. Viename interviu Messiaenas teigė: „Miestietis, gyvendamas tokioje garsinėje aplinkoje, nesugeba suprasti gamtos muzikos, jis tiesiog atbukęs tam pribloškiančiam gamtos įspūdžių srautui. Mano muzikos reikia klausytis skaisčia klausa. Tik tuomet publika pajus tą įspūdžių srautą, apie kurį kalbėjau.“

Šį srautą jutome Vilniuje, tikiu, jį galėjo pajusti ir visi, kurie buvo Klaipėdos ir Kauno salėse. „Turangalilos“ garsai klausytojus užgriuvo tarsi gaivališka, nesutramdoma stichija, tačiau po koncerto liko ne tuštumos, o, priešingai, tobulo pasitenkinimo jausmas.

 

„Turangalilos“ ištakos

Nors akstinas kurti „Turangalilą“ buvo užsakymas (ją Sergejus Kusevickis prašė sukurti Bostono simfoniniam orkestrui), Messiaeno nevaržė žanro, kūrinio trukmės ar rašymo manieros pasirinkimas. Pasak kompozitoriaus, Kusevickis pasakė: „Sukurkite kūrinį kokiu tik norite stiliumi, trukmė – pagal jūsų norus, atlikėjų sudėtis – taip pat pagal jūsų pageidavimą.“

Tokia užsakymo laisvė leido nevaržomai pasireikšti kūrėjo fantazijai, galbūt dėl to „Turangalila“ vadinama tipiškiausiu, monumentaliausiu bei sudėtingiausiu Messiaeno kūriniu, apimančiu ir anksčiau jo opusuose girdėtas, ir naujas muzikos išraiškos priemones.

Beveik visi iki 1945 metų parašyti Messiaeno kūriniai yra religiniai. Iš bendro konteksto išsiskiria pirmuoju kūrybos laikotarpiu sukurtos trys poemos apie meilę – „Harawi“ (1945), „Cinq rechants“ (1949) ir simfonija „Turangalila“ (1946-48).

Dar studijuodamas konservatorijoje, Paulio Dukas kompozicijos klasėje, Messiaenas susipažino su 13 a. Indijoje sukurtu traktatu „Sangita ratnakara“. Dukas buvo labai plataus filosofinio estetinio akiračio, jį ypač domino senovės civilizacijos. Savo mokinių dėmesį jis nukreipdavo į pačius įvairiausius ir mažai žinomus pasaulinės kultūros reiškinius, taip pat ir į Rytų šalis. Beje, būtent Dukas patarė Messiaenui aplankyti Kolonijų parodą, kurioje kompozitorius susižavėjo Balio salos muzika ir šokiais.

Messiaeno muzikos istorijos dėstytojas Morisas Emaniuelis taip pat daug pasakodavo apie senovės graikų, grigališkąją muziką bei Rytų šalių dermes. Reikšmingą vaidmenį susidomint orientalistika suvaidino ir Messiaeno dvasinio mokytojo Debussy kūryba.

Potraukis Rytų kultūroms Messiaeno muzikoje juntamas ir iki 1945 metais sukurtuose kūriniuose, nors ten jis ne toks pastebimas.

Tokiuose žinomuose kūriniuose, kaip „Kvartetas pasaulio pabaigai“, „Trys mažosios liturgijos“ (pastarojo kūrinio atlikimu Lietuvoje ne kartą džiugino Saulius Sondeckis, Lietuvos kamerinis orkestras ir mergaičių choras „Liepaitės“), Messiaenas nė karto tiesiogiai nepanaudojo Rytų muzikos elementų. Ir štai vienas po kito gimsta „egzotiškojo“ periodo opusai, dar vadinami ir trimis poemomis apie meilę – „Harawi“, „Turangalila“ bei „Cinq rechants“. Pats autorius juos pavadino triptiku apie Tristaną.

Muzikinėje literatūroje Messiaenas išskiria du žymiausius Tristanus. Anot jo, tai Wagnerio opera „Tristanas ir Izolda“ ir Debussy opera pagal Mauriceˊą Maeterlincką „Pelėjas ir Melisanda“. Kurdamas savo triptiką Messiaenas rėmėsi ne populiariais mitais, bet egzotika. „Harawi“, giesmėje apie meilę ir mirtį, panaudoti viduramžių Peru folkloro elementai. „Cinq rechants“ šlovina meilę, kaip tai daroma legendoje apie Tristaną ir Izoldą, o finale skamba paties Messiaeno sukurta kalba, kuri, pasak autoriaus, „primena sanskritą ir senovės perujiečių kalbą“. „Turangalilą“ Messiaenas apibūdina vienu sakiniu: „Tai „Tristano ir Izoldos“ indiškasis variantas.“

Kaip jau minėta, kompozitorius mėgo pateikti detalius savo kūrinių komentarus, o tai labai palengvina kūrinio suvokimą.

 

Himnas džiaugsmui, gyvenimui ir mirčiai

„Lila paraidžiui reiškia žaidimą, bet tai dieviškas, kosminis, kūrimo ir griovimo, gyvenimo ir mirties žaismas. Lila taip pat reiškia ir meilę. Turanga – tai bėgantis laikas. Jis lekia kaip šuoliuojantis žirgas, jis yra smėlis, kuris byra lyg smiltelės smėlio laikrodyje. Turanga – tai judėjimas ir ritmas. O visas pavadinimas „Turangalila“ reiškia meilės dainą, himną džiaugsmui, judėjimui, gyvenimui ir mirčiai.“ Visai šiai filosofijai perteikti Messiaenui prireikė dešimties dalių simfonijos, trunkančios beveik pusantros valandos.

Negalima nepaminėti kelių svarbių kūrinio kompozicijos detalių, kurias akcentavo ir pats kompozitorius. Pirmiausia tai įvairiose simfonijos dalyse nuolat pasikartojančios keturios temos, kuriose sukoncentruota visa teminė kūrinio medžiaga.

Pirmoji – statulos tema, ją fortissimo atlieka trombonai ir žemi pučiamieji instrumentai. Ši tema išsiskiria grėsmingumu, tampa blogio simboliu. „Ji man primena statulą, kuri savo žiaurumu ir lemtinga simbolika panaši į senąsias meksikiečių skulptūras“, – rašė Messiaenas. Antrąją temą kompozitorius vadina gėlių tema. Ją groja klarnetų duetas, kompozitorius teigia, kad jų melodija – tarsi „švelni orchidėja, dekoratyvinė fuksija, raudonas kardelis“. Trečioji – meilės tema, sujungianti vyriškąjį ir moteriškąjį pirmųjų dviejų temų pradus. Ketvirtoji, akordų tema, simbolinės reikšmės neturi. Ją sudaro grupės septyngarsių akordų, kurie neretai susipina su kitais motyvais.

Messiaenas sakė: „Simfonija turi keturias pagrindines temas, kurios, įvairiausiai modifikuotos, nuskamba visose dalyse. Jūs pasakysite, kad aš seku Wagneriu, paversdamas ciklo temas savotiškais leitmotyvais. O aš sakau, kad ir čia lieku ištikimas gamtai, turinčiai konkrečias temas, kurios tam tikromis dienos ir nakties valandomis kartojasi. Kurdamas „Turangalilą“ negalvojau apie ekspresionistinius efektus. Aš norėjau tik išplėtoti tembrinę skalę, naudodamas visas įmanomas priemones ir naujais elementais papildydamas šiuolaikinį orkestrą.“

„Turangalila“ sukurta dideliam simfoniniam orkestrui, fortepijonui ir Marteno bangoms. Dalis atlikėjų sudaro atskirą orkestrą, imituojantį Balio salos gamelaną. Mušamaisiais kuriamas kontrapunktinis ritmas, dažnai vaidinantis svarbesnį vaidmenį negu melodija.

Ritminės muzikos kalbos atnaujinimas, klasikinių metrų atsisakymas atvedė prie nereguliarios, iracionalios ritmikos, kuri aptinkama indiškuose deci-talas. Pats kompozitorius apie tai sakė: „Aš daug dirbau aiškindamasis ritmo paslaptis, studijavau jo dėsnius, tyrinėjau simbolinę ir net ritualinę vienų ar kitų ritminių formulių reikšmę. Daugiausia rėmiausi atkampiausių Indijos rajonų liaudies dainų melodijomis. Man atrodo, kad indiškus ritmus aš nešiojausi savyje nuo vaikystės. Keista, kad pirmiau juos panaudojau, o tik vėliau išstudijavau.“

Trumpai peržvelkime visas dešimt simfonijos dalių ir Messiaeno komentarus joms.

I. Introdukcija. Ją sudaro dvi dalys, kurias jungia fortepijono kadencija. Pirmojoje skamba statulos ir meilės temos, antroji sudaryta iš vienas kitą dengiančių ritminių sluoksnių.

II. Meilės giesmė 1. Messiaenas taip apibūdina pagrindines šios dalies temas: „Čia skamba du nuolat kintantys, kontrastingi elementai. Pirmasis – trimitų atliekamas greitas, griežtas ir aistringas motyvas. Antrasis – lėtas ir švelnus, atliekamas Marteno bangų ir styginių.“

III. Turangalila 1. Čia įmantriai susipina trys temos.

IV. Meilės giesmė 2. Šios dalies struktūrą Messiaenas apibūdina kaip skerco su dviem trio. Tačiau nuo klasikinio skerco jis skiriasi tuo, kad čia vienas po kito eina du trio, kurie vėliau susipina. Gėlių ir statulos temos pasirodo dalies pabaigoje.

V. Žvaigždžių kraujo džiaugsmas. Tai ekstazės protrūkis. Dalies struktūra – skerco ir trio.

VI. Meilės sodo sapnas. Messiaenas apie šią dalį rašė: „Du įsimylėjėliai užmigo meilės miegu. Iš čia kyla ir peizažas. Jį supantis sodas vadinasi „Tristanas“, o sodas, kuris supa ją, – „Izolda“. Šis sodas pilnas šviesos, augalų ir gėlių šešėlių, melodingų paukščių giesmių. Laikas slenka, nepamirškime, kad įsimylėjėliams jis neegzistuoja, nežadinkime jų…“

VII. Turangalila 2. Šis fragmentas perteikia skausmą ir mirtį. Fortepijono kadencija atveda prie pagrindinės temos, ties kuria susitinka Marteno bangų ir trombonų pasažai. Šioje dalyje skamba ir bloga pranašaujanti akordų tema.

VIII. Meilės plėtotė. Nors čia nuskamba visos pagrindinės temos, tačiau dominuoja vis ilgesnių ekstazės protrūkių pertraukiama meilės tema. Messiaenas šią dalį apibūdina kaip Tristano ir Izoldos transcendentinį virsmą į Tristaną-Izoldą, taip pat ir kaip visos simfonijos kulminaciją.

IX. Turangalila 3. Ją sudaro variacijos introdukcijos tema. Mušamieji be paliovos kartoja ritminių figūrų kompleksus.

X. Finalas. Tai greičiau, tai triumfuojamai lėtu tempu skamba modifikuota meilės tema.

Pats autorius suvokė, kad interpretuoti kūrinį sudėtinga, todėl, laisvai perkomponavęs dalių eiliškumą, padarė sutrumpintą „Turangalilos“ variantą: VII, IX, III arba I, VI, II, IV, X dalys, taip pat išleido savo simfonijos siuitą, pavadintą „Trois Talas“.

O. Messiaenas – intelektualas, eruditas, vienas originaliausių XX amžiaus kūrėjų, savo meistriškumo kalvėje išauginęs tokius žymius avangardo guru, kaip P. Boulezas, K. Stockhausenas, I. Xenakis, buvo ir vienas giliausiai tikinčių savo epochos menininkų. Religingumu ir muzikos dvasingumu jis dažnai prilyginamas J. S. Bachui. „Mano muzika visuomet apdainuoja mano tikėjimą. Dalis mano kūrinių skirti teologinėms tiesoms ir katalikų tikėjimui skleisti. Tai tauriausias, be abejo, rimčiausias, natūraliausias ir, ko gero, vienintelis mano kūrybos bruožas, kurio nesigailėsiu net savo mirties valandą“, – teigė kompozitorius. Apie 60 gyvenimo metų jis atidavė vargonininko pareigoms Paryžiaus Švenčiausiosios Trejybės bažnyčioje.

Muziko religingumas – dar vienas XX a. fenomenų – toli peržengė dogmatiškai įsivaizduojamo tikėjimo ribas. Simfonija „Turangalila“ – vienas iš tokių netradicinio požiūrio pavyzdžių, savotiška muzikos garsais išreikšta „Giesmių giesmė“. Žinoma, O. Messiaeno kūrybos kulminacija – opera „Šventasis Pranciškus Asyžietis“, kurios Lietuvoje, matyt, dar ilgokai teks palaukti...

 

Koncerto įspūdžiai

Galime pasidžiaugti, kad Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras įveikė tikrai nelengvą užduotį ir puikiai atliko Messiaeno „Turangalilą“. Ypač įtikinamai skambėjo pirmoji, statulos, tema, atliekama trombonų, bei antroji, gėlių, tema. Ją du klarnetai pagrojo švelniai, moteriškai, subtiliai. Pagyrimo verta orkestro mušamųjų grupė, jautriai perteikusi dirigento pageidavimus.

Marteno bangomis grojęs Bruno Perrault pasirodė kaip tikras šio instrumento meistras. Malonu buvo klausytis pianisto Alexanderio Paleyˊaus skambinimo, nors vietomis jis grojo kiek susikaustęs, ypač kadencijose ir kulminacijoje.

Maestro Gintaras Rinkevičius simfoniją dirigavo pirmą kartą. Gal tai ir buvo galima justi, tačiau niekas negalėtų paneigti, kad dirigentas seniai įsigyvenęs į kūrinį, jį išstudijavęs ir savyje pakankamai subrandinęs. Santūriuose, bet ryžtinguose dirigento mostuose buvo juntamas pasitikėjimas, žinojimas, ko siekiama. Rinkevičius pateikė įdomią, savitą, įtikinamą „Turangalilos“ versiją, parodė dar vieną įmanomą simfonijos interpretacijos variantą.

Klausydamas tą vakarą skambančios muzikos ir žinodamas kompozitoriaus komentarus, galėjai pasinerti į nuostabų mistinį, rytietišką mums taip nelengvai suvokiamą Messiaeno garsų, spalvų ir raiškiai perteikiamų vaizdų pasaulį.

O susumuodama visus 29 orkestro gimtadienius galiu tik pasidžiaugti – nuostabu, kad kuriama šventė klausytojams ir metai skaičiuojami iškilių kūrinių atlikimu.